Elgesio terapija. Naujas veterinarinės medicinos žingsnis.
Šunys instinktyviai reaguoja į situacijas, kuriose jaučiasi nesaugūs. Dauguma jų pasirenka sustingimą ar pabėgimą, tačiau jeigu pabėgti galimybės nėra, nematydamas kitos išeities, gyvūnas gali pulti. Išsigandęs šuo stengiasi atrodyti kuo mažesnis. Dažnai jo kūnas atrodo susikūprinęs, uodega pabrukta po užpakalinėmis kojomis, ausys atlenktos atgal, kūno raumenys ir snukis įtempti. Jis net gali staigiai pradėti stipriai šertis, priglusti prie žemės ar šlapintis po savimi. Jei yra tikimybė pabėgti, svorio centrą šuo paskirsto ant užpakalinių kojų. Jis gali žiūrėti į baimės šaltinį arba šalin, žiovauti.

Augintinio baimes geriausia ignoruoti. Nerekomenduojama išsigandusio šuniuko apkabinti, glausti prie savęs ar guosti – nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės elgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis giriamas. Jei išsigandęs 8 – 11 savaičių amžiaus šuniukas nuolat bus guodžiamas, baimė gali įsišaknyti taip giliai, kad išnaikinti jos nepavyks. Bausti šuns taip pat negalima – tai tik sukels dar didesnį stresą, be to, neverskite jo kažko daryti per prievartą. Žinoma, už gerą, tinkamą elgesį augintinį galima apdovanoti.

Socializacija yra gyvybiškai svarbi. Šuniukai, ypač iki 16 savaitės amžiaus, turėtų pamatyti kuo daugiau įvairių situacijų. Jei augintinis rodo polinkį agresyviam elgesiui, vertėtų pasikonsultuoti su dresuotoju ar šunų elgsenos specialistu.

Kiekvienas šuo turi būti dresuojamas, tačiau bailiems šunims tai itin svarbu. Dresūra ne tik sustiprina ryšį su savininku – augintinį galima išmokyti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dresuojant jautrius ar bailius šunis, rekomenduojama taikyti teigiamą motyvaciją – naudojant fizinės jėgos metodus, situacija gali tik pablogėti.

Dažnai žaiskite – neretai šunys pasižymi nervingu elgesiu dėl to, kad neturi kur išlieti energijos. Bėgiokite, ilgai vaikščiokite, užsiiminėkite kokiu nors sportu, pvz., agility. Jei šuo ko nors bijo, jo dėmesį galima atkreipti patinkančio žaislo pagalba (svarbu, kad skatinamas jis būtų už pageidaujamus veiksmus, tik ne baimę).

Vienas iš būdų įveikti baimę – išmokinti šunį sutelkti į jus dėmesį. Tam gali būti naudojamas skanėstas, žaislas ar balsas. Išmokinto šuns dėmesys bus nukreipiamas nuo gąsdinančio objekto, o baimės intensyvumas mažės. Svarbiausia kiekvieną kartą pasakius šuns vardą (ar kokią nors tam reikalui skirtą komandą) apdovanoti jį. Niekada nenaudokite to žodžio neigiamu aspektu, pvz., bausdami.

Atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą. Augintinis reaguoja ir į savininko emocinę būseną (ypač jei juo pasitiki). Kartais patariama pasitelkti žiovulį, kuris tarp šunų žinomas kaip raminantis signalas – jei pajutote, kad šuo nervinasi, atsisėkite šalia jo, pasisukite šonu ir kas kelias minutes nusižiovaukite.

Problemiškiems šunims gali padėti desensibilizacija

Tai – laipsniškas šuns pratinimas prie tam tikrų situacijų, kol šis jose pradeda jaustis saugiai. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų ir niekur neskubėti. Procesą bandant paspartinti, rezultatas gali būti priešingas. Visada stebėkite šuns kūno kalbą – jei jis pradeda rodyti baimės, nervingumo ženklus, „darbo“ procese grįžkite iki tos vietos, kur jis bus atsipalaidavęs. Ieškokite teigiamų asociacijų su negatyvius jausmus keliančiu objektu. Kai šuo įsitempęs ar bijo, nepatartina naudoti maisto – gali būti, kad jis šuns labai nesužavės, kadangi, šis gali paklusti instinktui, sakančiam, jog pilnu skrandžiu sunkiau pabėgti.

Jei gyvūnas bijo tam tikrų garsų, juos galima įrašyti (arba įsigyti specialiai skirtų CD su paruošta garsine medžiaga) ir nuolat (tai yra, savaitę ar ilgiau – priklauso nuo šuns reakcijos) leisti vis garsinant, kol augintinis nekreips į juos dėmesio. Taip pat galima skatinti teigiamą reakciją į kai kuriuos garsus – pvz., numesti ant žemės didelę knygą ir tuo pačiu šunį girti bei su juo džiaugtis.

Jei šuo labai bijo žmonių (ypač jei baimė perauga į agresiją), desensibilizaciją reikia pradėti nuo mažų dalykų. Pirmiausia pasodinkite šunį ramioje vietoje, kur jis galėtų ramiai sėdėti ir stebėti aplinkinį pasaulį. Ten turėtų būti šiek tiek pėsčiųjų, bet jokios minios. Puiki vieta šioms treniruotėms – ramus parkas. Jei pastebite, kad šuo baiminasi, didinkite atstumą tarp jo ir stresą keliančių objektų. Turi būti sudaryta galimybė aplinkinius matyti, tačiau nebijoti, jog šie prieis pernelyg arti (pvz., stovėti atokiau nuo tako). Jei šuo rodo baimės požymius, negirkite, nepeikite ir neguoskite jo (guodžiamas augintinis galvos, kad baimė yra teisingas atsakas) – kalbinkite jį įprastu, normaliu balsu, šitaip sumažinsite priežastį jausti nerimą. Šis etapas turi trukti mažių mažiausiai savaitę, o aplankyti tokių ramių vietų reikėtų kuo daugiau. Kai būsite visiškai tikri, kad šuo atsipalaidavęs, galite prisiartinti prie pėsčiųjų tako. Kai pasieksite tašką, kada žmonės vaikšto gana arti, o šuo nepatiria neigiamų emocijų, duokit jam skanėstą už kiekvieną ramią reakciją. Žinokite šuns „komforto zoną“ ir visada didinkite atstumą kai tik pastebite, jog jis įsitempė. Šie užsiėmimai turėtų tęstis 1 – 2 savaites ar net ilgiau – kol šuo supras, kad praeiviai grėsmės nekelia. Sekantis etapas – paprašyti, kad nepažįstami žmonės praeidami žiūrėtų į šunį ar duotų jam skanėstą. Kai šuo paima skanėstą, ignoruokite šį elgesį, tačiau pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau prie treniruočių galima prijungti pokalbį su tais nepažįstamaisiais (svaru, kad jie nebandytų paliesti šuns ar jam ką nors sakyti). Po kurio laiko šuniui pašaliniai asmenys asocijuosis su maloniais dalykais. Greičiausiai šuo atsargumo svetimiems žmonėms neatsikratys, tačiau tai ir nėra bandymas paversti jį geriausiu visų draugu. Desensibilizacija padės atsipalaiduoti tarp nepažįstamųjų ir sieti juos su gerais dalykais.

Panašus pratimas galimas ir namuose. Paprašykite, kad svečiai visiškai ignoruotų jūsų augintinį – nekalbėtų, nežiūrėtų į jį, nebandytų paliesti. Jūs taip pat turite jį ignoruoti. Tarp šuns ir svečio padėkite skanėstą. Jei šuo eina jį paimti, ignoruokite tokį elgesį, o pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau svečias gali skanuką laikyti rankoje (tik vėl – jokio žiūrėjimo, kalbinimo ar lietimo). Šuo judėti turi savo tempu (neskubinkite jo), negirkite, jei jis skanėstą paima ir nepeikite, jei jis to nedaro. Kol bus pastebimas progresas, tokie „žaidimai„ gali trukti savaites ar net mėnesius.

Jei šuo bijo kitų savo gentainių, baimės pažinimo „pratimams“ naudokite mažesnius draugiškus ir santykinai ramius šunis (kartais tokių užsiėmimų gali pasiūlyti kai kurios dresūros mokyklos). Kai šuo tarp jų pradeda jausti gerai, galima „įlieti“ didesnius, aktyvesnius keturkojus. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nerimą mažinti gali ir savimi pasitikintys šuns draugai. Jei šuo turi atsipalaidavusį, pasitikintį savimi draugą, pabandykite vedžioti juos kartu.

Tegul šuo namuose turi saugią vietą – geriausia narvą. Tai itin svarbu bailiam ar nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančiam gyvūnui, tačiau net labai savimi pasitikintis ir stabilus šuo dėl kokių nors priežasčių gali norėti atsitraukti į privačią vietą. Svarbu, kad šuniui narvas sukeltų teigiamas emocijas, o ne asocijuotųsi su kalėjimu.

Kaip pagalbines priemones galima naudoti įvairius maisto papildus ar net vaistus. Tradiciniai augalai, pagerinantys nerimo, nervingumo, jaudrumo, hiperaktyvumo, baimės, kelionės ligos simptomus, naudojami ir kaip epilepsijos gydymo papildymas – kalpokės bei valerijonai. Kai kas naudoja ir imbierus ar ramunėles. Kartais veterinarai ar šunų elgesio specialistai gyvūnui gali išrašyti specialių vaistų. Jei jus tai domina kaip alternatyva, vis teik pirma išbandykite elgesio modifikacijos ar augalines priemones. Nesitikėkite, kad tabletės ar lašiukai išspręs visas problemas – geriausiai jie veikia, jei būna derinami su kitais gydymo būdais.

Šiuo metu vis labiau populiarėja feromonai. Laktuojančios žinduolių patelės išskiria natūralią medžiagą – „raminimo feromoną“, kurio paskirtis yra nuraminti palikuonis. Jis nuramina šunytį stresų metu ir suteikia pasitikėjimo, kai susiduriama su svetima aplinka ar įgyjama nauja patirtis. Tyrimai parodė, kad šių feromonų suteikiamas pasitikėjimo jausmas būdingas ir suaugusiam šuniui. Sintetiniai šio feromono preparatai atrodo kaip į elektros tinklą jungiami difuzoriai ar purškiamos priemonės. Tai – ne stebuklas ar panacėja, tačiau eksperimentiniai įrodymai gana geri – yra šunų, kuriems tai padeda.

 

Feromonai buvo atrasti tyrinėjant vabzdžius. Graikų kalboje (pherein – transportuoti, horman – stimuliuoti) apibūdina cheminius darinius padedančius tos pačios rūšies individams bendrauti. Išskiriami feromonai skatina gerai išreikštus individo elgesio ir psichologinės būsenos pokyčius. Šiandien nėra jokių abejonių, kad feromonai yra labai svarbūs net ir adaptuotiems gyvūnams Žinduoliai feromonus jaučia Jakobsono organu, kuris randasi kietajame gomuryje. Rezultatas yra greitas elgesio ir fiziologinės būsenos pasikeitimas. Žinduolių feromonai informuoja kitus tos pačios rūšies individus apie įvairius gyvenimo įvykius: individualius, emocinių situacijų egzistavimą (sujaudinimas, agresija, baimė ir t.t.), lytinį ciklą, socialinį rangą, teritorijos savininką, ryšį tarp patelių ir jauniklių ir t.t.

Adaptil

 

Informacija rinkta iš:

CEVA Sante Animale

www.agiesha.blogas.lt

Elgesio terapija. Naujas veterinarinės medicinos žingsnis.